Apie muziejų

img

VLADISLAVO SIROKOMLĖS MUZIEJUS

Bareikiškės – nedidelis dvarelis ir kaimas, esantis Vilniaus rajone, prie senojo Vilniaus-Minsko plento, nuo sostinės pietryčių kryptimi nutolęs 14 km, o nuo Rukainių – 3 km. Kaime išlikęs XIX amžiaus medinis pastatas, kuriame 1853-1861 metais gyveno ir kūrė poetas Vladislavas Sirokomlė (tikrasis vardas – Liudvikas Kondratovičius) (Władysław Syrokomla – Ludwik Kondratowicz). Pastate įrengtas muziejus ir turizmo informacijos centras.

Metai, praleisti Bareikiškėse, buvo sėkmingiausi poeto literatūriniame kelyje. Čia buvo sukurti „Spowiedź pana Korsaka“ („Pono Korsako išpažintis“), „Pan Marek w piekle“ („Ponas Marekas pragare“), „Kojec Kurczęty“ („Viščiukų gūžta“), „Niepiśmienny“ („Beraštis“) ir bene svarbiausias tekstas – poema „Margier“ („Margiris“), kurioje aprašyti didvyriški lietuvių žygiai kovojant su kryžiuočiais. 1855-1859, pačiais produktyviausiais metais, parašyti 24 kūriniai. Tereikia prisiminti apie komediją „Chatka w lesie“ („Namelis miške“), sukurtą 1855 metais, – anot poeto, „dziwactwie dramatycznym“ („kuriozišką dramą“). Po dvejų metų pasirodė ir „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ („Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“).

XVI amžiaus pradžioje vietinės žemės priklausė Kazimierui Adamovičiui (Kazimierz Adamowicz). XIX šimtmetyje Bareikiškės tapo nedideliu palivarku ir – kaip ir kaimyninės žemės – buvo Benedikto Tiškevičiaus nuosavybė. Likimas taip susiklostė, kad 1853 metais, mirus trims vaikams, čia iš Zalučės atvyko Vladislavas Sirokomlė kartu su žmona, Paulina Mitraševska (Mitraszewska). Tiesa, pirmiausiai Sirokomlė apsigyveno Vilniuje, bet po kelių mėnesių triukšmingo miesto gyvenimo poetas išsinuomojo Bareikiškes, esančias prie kelio, kuris jungė Vilnių ir Ašmeną. Ten vaikų netekę sutuoktiniai norėjo atrasti dvasinę ramybę. Sirokomlė tuo metu jau turėjęs literatūrinės patirties, žinomas kaip vertėjas, nes vertė lotyniškai rašiusių renesanso poetų kūrinius. Be to, jis jau parašęs ir populiarius lyrinius pasakojimus („gawędy“) „Pocztylion“ („Paštininkas“), „Lalka“ („Lėlė“). Bareikiškėse Sirokomlė gyveno ir kūrė iki mirties. Viename iš laiškų poetas rašė, kad nuo šv. Jurgio, tai yra, nuo balandžio 23 dienos, persikelia į Bareikiškes, kur iš netoli Nemėžio gyvenančio Benedikto Tiškevičiaus išsinuomojęs ūkį.

Janas Konradas Obstas (Jan Konrad Obst), vilnietis žurnalistas ir kolekcionierius, apsilankęs Bareikiškių dvarelyje praėjus pusei amžiaus po Sirokomlės mirties, jį pamatė tokį:

„Įvažiuojame į kiemą, tipiškas lietuviškos sodybos kiemas: apžėlęs žole, lauko gėlėmis, išminti takai – vienas į ūkinius pastatus, kitas – į sodą. Ir pastatas tipiškas, medinis; didelis prieangis apaugęs laukiniais vijokliais. Namelis pastatytas ant nedidelio nuolydžio, taigi dešinė pusė pakilusi ant gana aukštų pamatų, o kairė pusė siekia žemę. Dėl tų pamatų dešinė pusė išliko nepasikeitusi nuo to laiko, kai čia gyveno poetas [...].

Dvarelis nedidelis, iš viso gal 20 žingsnių, du langai į dešinę nuo prieangio, trys į kairę. Įeiname į vidų: žemutėlės lubos, didelė sena koklinė krosnis, tikriausiai apšildanti bent pusę namo, viskas labai sava, širdinga [...].

Poeto kambarėlis: kvadratinis, penkių žingsnių ilgio ir, matyt, tiek pat pločio, kuklus kampelis, tačiau visuomet saulėtas, nes vienas langas rytų pusėje, o kitas – pietų. Vietoje užuolaidų nuo saulės spindulių saugo tankūs alyvų ir jazminų krūmai, žvilgsnis skęsta žalumoje, tankmėje, susipynusioje su auksiniais saulės spinduliais, pilnoje kvapų, paukščių čiulbėjimo ir bičių dūzgimo.

Išeiname į prieangį: nedidelį kiemą supa kvepiantys topoliai, svyruokliai beržai, tokius galima tik pas mus, Lietuvoje, pamatyti. Šio kiemo kampe, dešinėje pusėje, alyvų ir jazminų tankmėje, lieknų topolių pavėsyje kažkada buvo pastatytas iš girnapusės padarytas stalas. Čia saulėtomis dienomis daugiausiai laiko praleisdavo poetas, čia atsirado gražiausios jo pasakos.

Kitą, ne tokį romantišką, Bareikiškių vaizdą piešia Sirokomlės amžininkas: „[...] Gyvenamasis namas pastatytas ant pakilimo dėl pavasarį gruntą pakeliančio vandens. Tačiau nemažame sklype gal hektaras geros žemės, o keletas hektarų pelkėtų pievų, toliau nederlingas daržas, už daržo pievoje upelis, kurio vandens kiekį galima matuoti puodeliais, o už pievos dvi ar trys valstiečių gyvenvietės“.

Pats Vladislavas Sirokomlė eilėraštyje „Borejkowszczyzna“ („Bareikiškės“) rašė:

 

 Ne mano čia namelis, ne mano žemė

Nors kasmet vasara atneša man savos duonos,

Tik mano ten mėlynas dangus lopinėlis,

Kuris pakyla virš trobelės.

 

Laikotarpis, kuomet gyveno kaime, buvo Vladislavui Sirokomlei ypač produktyvus. Jau pirmais šeimininkavimo žemėje metais parašo „Spowiedź pana Korsaka“ („Pono Korsako išpažintis“), „Pan Marek w piekle“ („Ponas Marekas pragare“), „Kojec Kurczęty“ („Viščiukų gūžta“), „Niepiśmienny“ („Beraštis“). 1854 metais parašomas „Kęs chleba“ („Duonos kąsnis“), „Filip z Konopi“ („Pilypas iš kanapių“), ir svarbiausias tekstas - „Margier“ („Margiris“), poema, kurioje vaizduojami didvyriški lietuvių žygiai, parašyta remiantis A. Mickevičiaus „Konradu Valenrodu“.

Po dvejų metų pasirodė „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ („Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“). Autorius, kuris tapo šiuolaikinio krašto turizmo pirmtaku, taip aiškino pažintinės knygos atsiradimą:

„Lietuvos pažinimo dirva plati ir neišsemiama kaip jūra bei įvairiapusė. Ar menininkas norėtų čia pabūti su teptuku ar pieštuku, ar geologas, botanikas arba ūkininkas stengtųsi išnaudoti jos gelmes, ar istorikas kasinėti piliakalnius, tyrinėti archyvus, pilių griuvėsius ir bažnyčias, tyrinėtojas stebėtų čia gyvenančių tautų papročius, ar poetas norėtų pasinaudoti dainomis ir legendomis – visų laukia daug naujų atradimų, apie kuriuos mes iškart net nepagalvotume, žvelgdami į kuklų mūsų krašto apdarą“.

Vladislavas Sirokomlė Lietuvoje buvo vienas iš populiariausių poetų. Leidėjai varžėsi dėl naujų kūrinių mokėdami jam po 2 zlotus, o kartais net po pusę rublio už eilėraštį. Žemė Bareikiškėse buvo nekokia, todėl poetas lopė šeimos biudžetą intensyviai užsiimdamas literatūrine veikla. Kasdien prie stalo sėsdavo dvidešimt viena alkana burna. Vincentas Korotinskis (Wincenty Korotyński), padėjęs Sirokomlei šeimininkauti, jo sekretorius ir taip pat poetas, matė beveik antžmogiškas kaimo lyriko pastangas išlaikyti šeimą ir palivarką. Korotinskis rašė: 

„Kartais nutikdavo taip, jog iš Nemėžio atsiuntus nuomos įmokos raštą, Bareikiškėse jau laukė būsimos poemos pirkėjas, o jos autorius visą naktį ir gerą kitos dienos dalį sėdėjo žvakės šviesoje palinkęs virš stalelio kambaryje užvertomis langinėmis. Kai durys atsiverdavo ir jose pasimatydavo baltas kaip popierius poeto veidas, tai reikšdavo, kad koks nors kūrinys [...] jau buvo išguldytas ant lapo ir tik laukia būti skubiai perrašytas“.

Žinomas laiškas, kuriame nurodydamas pataisyti tokiu būdu atsiradusį kūrinį poetas rašo, kad neperskaitęs atidavė rankraštį laukiančiam leidėjui, ir – apie tai dabar prisiminė – netinkama ten viena eilutė, kurią būtina pataisyti.

Sirokomlė šeimininkavo Bareikiškėse, bet taip pat dažnai gyveno Vilniuje. Paskutiniu sergančio džiova poeto prieglobsčiu tapo Aleksandro Bobiatinskio namai, buvę tuometinėje Botanikos gatvėje (tarpukariu Karališkoje, dabar B. Radvilaitės g. 3). Čia kaimo lyrikas išleido paskutinį atodūsį ir veik viso Vilniaus buvo palydėtas į Rasų kapines.

Sirokomlės poezijoje dažnai kalbama apie Vilnių. Miestui dedikuoti eilėraščiai „Hymn do Pana Jezusa na Śnipiszkach“ („Himnas Viešpačiui Jėzui Šnipiškėse“), „Hymn do Najświętszej Panny w Ostrej Bramie“ („Himnas Švenčiausiajai Aušros vartų panelei Marijai“), poema „Marcin Studzieński“ („Martinas Studzienskis“), kurios centre – XVI amžiaus Vilnius. Kūrinyje „Księgarz uliczny“ („Gatvės knygynas“) išliko užfiksuotas poeto laikų miesto vaizdas.

Bareikiškėse lankėsi vilniečiai Sirokomlės bičiuliai. Atvažiuodavo kompozitorius Stanislavas Moniuška, jų bendradarbiavimo rezultatu tapo St. Moniuškos „Śpiewniki domowe“ („Namų dainynai“). Lankėsi čia rašytojai I. Chodzko, A. E. Odinecas, redaktorius ir leidėjas A. Kirkoras, archeologas E. Tiškevičius, tapytojas V. Dmochovskis, rašytojas A. Petkevičius (Antoni Pietkiewicz – Adam Pług). 1856 metų vasarą Bareikiškėse lankėsi rašytojas ir keliautojas T. Triplinas.

Iki šiol Bareikiškėse išliko medinis dvarelis. Pastato šone, dešinėje pusėje, senų medžių pavėsyje pamatysite girnų akmenį, kuris atstojo poetui stalą. Priešais priemenę taip pat medžių šešėlyje galima regėti juodo granito stalelio formos paminklą, poeto atminimui pastatytą 1897 metais. Jo paviršiuje iškalta lyra, o aplink stalą tokie žodžiai lenkų kalba:

„Čia, Bareikiškėse, nuo 1853 iki 1860 gyveno V. Sirokomlė. // ... šlovingai užaugo; jaunuolis, mergina, moteris, // Tarp svetimos žemės žmonių, //  Prisiminimais ir kalbomis šlovins dainių, // Kuris kūrė ir gyveno kartu su jais. // Šioje vietoje, prie akmeninio stalo, sukūrė savo šlovingus darbus“.

1919-1969 metais pastate veikė mokykla. Iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo vadinama Sirokomlės vardu. 1969 metais kairėje pastato dalyje įkurta biblioteka. Dešinėje dalyje, kur buvo poeto kabinetas, 1975 metais švenčiant V. Sirokomlės 150-ąsias gimimo metines atidarytas muziejus. Čia galima apžiūrėti ekspoziciją, kurią sudaro asmeniniai Sirokomlės daiktai, baldai, poeto sklaidytos knygos.

2011 metais Europos Sąjungos Regioninės plėtros fondo ir Vilniaus rajono savivaldybės lėšomis įgyvendintas muziejaus ir bibliotekos rekonstrukcijos projektas. Įrengtas turistinio inventoriaus nuomos punktas, sanitarinės patalpos, rūsyje veikia keramikos studija, o kieme – vasaros amfiteatras. Turizmo informacijos centras siūlo ekskursijas įdomiausiais maršrutais, supažindinančiais su pietryčių Lietuvos istorija ir dabartimi, supažindina su Vilniaus regionu ir jo kultūros paminklais.

Centras bendradarbiaudamas su Vilniaus krašto, kitais Lietuvos, Lenkijos, Gudijos regionais yra intelektualų, literatų, aktorių ir tų, kurie širdyje jaučiasi menininkais, susitikimo vieta. Muziejuje galima ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir dalyvauti edukacinėje veikloje.  Mokinių, ir ne tik jų, autentiškame rūsyje laukia keramikos užsiėmimai, o viename iš muziejaus pastatų – kaligrafijos pamokos, kurių metu galima pačiam dailiai ir įmantriai parašyti tekstą. Advento metu lankytojai kviečiami dalyvauti adventiniuose vakaruose, kuriuose primenamos svarbiausios adventinio laikotarpio Vilniaus krašto tradicijos. Gegužę plunksnos mylėtojus kviečia „Sirokomlės lyra“ – poezijos dienos – poetiniai susitikimai su Vilniaus krašto literatais. Rugsėjo mėnesį globėjo dekados proga organizuojamos XIX a. literatūros pamokos, kurių metu svarbi vieta tenka Vladislavo Sirokomlės kūrybai. Taip pat rudenį, Turisto dienos proga (rugsėjo 27 d.), muziejus kviečia dalyvauti išvykose su gidu įdomiausiais Vilniaus rajono turistiniais maršrutais.

O svarbiausia, Bareikiškių svečiai turi progą pajusti ypatingą dvarelio aurą.

Muziejus dirba:

III-V    11.00 - 17.00, VI-VII  –  11.00 - 14.00.

Vladislovo Sirokomlės muziejus, Sirokomlės g. 5,

Bareikiškių k., Vilniaus rajonas

tel: (+370 5)2436402

email: helena.muzeum@gmail.com

Iš Vilniaus autobusų stoties,

12 krypties, į Rukainius,

stotelė „Sirokomlės muziejus“

 

Poeto gyvenimas

ŠEIMOS APLINKOJE

                      Liudvik Kondratovič, žinomas kaip Vladislav Sirokomlė, gimė 1823-ųjų rugsėjo 29 dieną Smolhove. Tėvai – Viktorija iš Zlotkovskių ir Aleksandras Kondratovičiai – buvo neturtingi bajorai, bet sugebėjo išleisti sūnų į mokslus. Liudvik Vladislav iš pradžių mokėsi Nesvyžiaus dominikonų vienuolyno mokykloje,o nuo 1835m. Naugarduke, ten, kur kadaise mokėsi Adomas Mickevičius. Po penktos klasės poeto mokslai baigėsi. Tėvas pradėjo mokyti žemdirbystės amato. Tačiau greitai tėvai suprato, kad sūnaus netraukia ūkininkavimas, todėl jam surado darbą Liudviko Wittgensteino kanceliarijoje, Nesvyžiuje, sename Radvilų dvare. Tame pačiame miestelyje dvidešimtmetis Sirokomlė vedė neturtingą merginą Pauliną Mitraševską. Po vestuvių kartu su žmona poetas persikėlė į Zalučų kaimą. Nors šiame kaime patyrė daug vargo ir nelaimių, apie Zalučą išliko geri prisiminimai. Vladislavas Sirokomlė pradėjo versti lenkų poetų, Sarbievski, Janicki, Šymonovič, rašančių lotynų kalba, darbus. Zalučus paliko 1852-ais m. po didelės šeimyninės tragedijos. Per savaitę Kondratovičių šeimoje mirė 3 vaikai. Išgyveno tik 4 metų sūnus Vladislav.
Poeto šeima persikėlė į Vilnių. Kurį laiką jie gyveno pačioje triukšmingiausioje miesto vietoje ir pačiame judriausiame Müllerio name Vokiečių gatvėje, pas kompozitoriaus ir vargonininko Moniuškos uošvį. Draugystė tarp poeto ir kompozitoriaus truko daug metų. Sirokomlė, beje,1854 m. krikštijo S.Moniuškos sūnelį Joną Batystą. Moniuško sukūrė muziką keliems Sirokomlės tekstams, tarp kurių iki šiandien populiari yra „Vakarinė daina“.
Į Bareikiškes Sirokomlė kartu su šeima persikėlė 1853 m., čia praleido 9 metus su pertraukomis. Mirė, nesulaukęs nė 40-ties metų, 1862-ųjų rugsėjo 15 d. Vilniuje. Palydėti mylimo poeto išėjo kone visas Vilnius. Sirokomlė buvo palaidotas Rasose, Literatų kalnelyje.

 

  SIROKOMLĖS KŪRYBA

       Bareikiškes – tai yra pats geriausias poetinis laikotarpis, tačiau pats tragiškiausias Vladislavui Sirokomlei kaip žmogui. Jis sunkiai sirgo ir gyveno skurdžiai, bet vis tiek rašė. Bareikiškėse poetas galutinai baigė poemą „Janas Demborogas“. Čia poetas sukūrė geriausius savo kūrinius: istorines poemas „Margiris“, „Piastų duktė“, eilėraščių rinkinį „Boreikiai“, pašnekas „Kaimo mokykla“, „Neraštingas“,„Duonos kąsnis“, „Senieji vartai“, „Apie Filipą iš kanapių“...

    Rašydamas poemą apie Lietuvos istoriją „Margiris“, jis keliavo po Lietuvą, kad „pakviepuoti“ lietuvišku oru, važiavo į Alytų, Merkinę, Birštoną, Stakliškes..
Iš kelionių įspūdžių gimė kraštotyrinės knygos: „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”, „Iškylos dienoraštis po Lietuvą ir Žemaitiją“, „Piligrimo įspūdžiai po savąją žemę“, „Nemunas nuo versmių iki žiočių” ir kt.
                      Sirokomlė išbandė save, kaip dramos kūrėjas: „Pirkelė miške” patenka į Varšuvos teatro sceną. Tikru poeto triumfu tapo jo trijų aktų istorinė drama „Kacperas Karlinskis“. Vėliau buvo dar kelios dramos. Sirokomlė taip pat rašė apie Vilnių: „Himnas Jezui Kristui Šnipiškėse“, „Himnas Aušros Vartų Švenčiausiajai Mergelei“ ir kt.

 

BAREIKIŠKĖS

      1853–1861 metais Bareikiškių dvare  gyveno ir kūrė poetas Vladislavas Sirokomlė. Netoli namo stovi juodo granito stalelis, kurio paviršiuje iškalta lyra. Tai paminklas poetui, sukurtas 1897 metais, praėjus 35 metams nuo jo mirties. 1919–1969 metais šiame name buvo kaimo mokykla, 1969 m. – įrengta Bareikiškių kaimo biblioteka, o minint V. Sirokomlės 150–ąsias metines, atidarytas rašytojo memorialinis kambarys. Jo ekspozicija vaizdavo rašytojo gyvenimą ir kūrybą. 2011 m. Bareikiškių sodyba renovuota, čia įkurtas Vladislavo Sirokomlės muziejus ir Turizmo informacijos centras.Bareikiškių sodyba – tai mėgstama Vilnijos poetų susitikimo vieta. Čia vyksta poezijos dienos „Sirokomlės lyra“, rugsėjo mėnesį globėjo dekada.

 

POETO DRAUGAI

Vilniuje ir dvarelyje Bareikiškėse apsilankydavo V. Sirokomlės draugai. Iš Vilniaus atvažiuodavo istorikas, archeologas ir etnografas A. H. Kirkoras. Jis ragino poetą imtis kraštotyrinio darbo. Čia taip pat viešėjo kompozitorius ir dirigentas S. Moniuška. Poeto ir kompozitoriaus bendradarbiavimą vainikavo Namų dainyno dainos.  Dvarelyje Bareikiškėse svečiavosi rašytojai: I. Chodzka, A. E. Odinecas, A. Plugas (A. Petkevičius), tapytojas V. Dmochovskis. 1856 m. vasarą Bareikiškėse gyvanantį Sirokomlę aplankė keliautojas ir rašytojas R. Triplinas. Sirokomlė susirašinėjo su J. I. Kraševskiu. Intelektualiniuose  draugų pašnekiuose Bareikiškėse taip pat dalyvavo literatas V. Korotiniskis, kuris buvo Sirokomlės sekretoriumi ir jo ūkio padėjėju. 

 

 

 

turisto_pasaulis_logotipas_su_sukiu_RGB.jpgKULTŪRINIO TURIZMO MARŠRUTAI VILNIAUS REGIONASVilniaus rajono savivaldybės administracijalogo_Vilnius_TIC.png Vilnijos vartai medininkai TIC.pnglimis lietuvos muziejai  etvatravel http://www.facebook.com/SirokomlesMuziejus logo_panorama.png